Ricardo efektas
Jean - Claude Trichet interviu FT bent 5 kartus pakartojo žodžius „Ricardo efektas“. Kalbėdamas apie Ricardo efektą, Trichet nuolat mini lūkesčių svarbą; tik vienas epizodas:
any particular country, because my duty is to look at the continent of 320 million fellow citizens as a whole. But I
fully accept that there are differences in the capacity of households in various cultures to accept a deterioration of
their situation, and again, the Ricardian channel tells us that one might lose more by loss of confidence than one
might gain by additional spending.
Kiekviena tauta patiria Ricardo efektą savaip ir savaip vertina situaciją. Nenoriu komentuoti kiekvienos
šalies padėties, nes mano pareiga suvokti kontinentą, turintį 320 mln. bendrapiliečių, kaip visumą. Bet visiškai suprantu ir tai,
kad namų ūkiai kiekvienoje kultūroje savo padėties prastėjimą gali suvokti skirtingai, ir dar kartą (kartoju) - Ricardo veikimo
principas sako mums, kad netekus pasitikėjimo galima prarasti daugiau, nei laimėti papildomai išlaidaujant.
Dar viena J.C. Trichet užuomina apie Ricardo (2006 m.) - interviu penkiems Europos laikraščiams, atsakant į klausimą
apie Stabilumo ir augimo paktą:
there is what economists call the “Ricardian effect’’. David Ricardo rightly stated that the greater the deficit becomes,
the more investors and consumers alike start to realise that such a deficit is not sustainable in the longer run.
Somebody will have to pay for it, either through higher market interest rates or through tax increases. Entrepreneurs
become nervous and slow down their investments, consumers start saving more and spending less. So the economy
slows down and jobs are lost. The more the budget goes into the red, the stronger this Ricardian effect becomes,
and the more it outweighs the Keynesian arguments for deficit spending. That is why the stability pact is also a
growth pact.
…Keinsiškasis argumentas: kuo daugiau išleidi, tuo labiau stimuliuoji ekonomiką. Bet be šio argumento yra dar vienas,
ekonomistų vadinamas „Rikardo efektu“. Davidas Ricardo buvo teisus teigdamas, kad kuo didesnis deficitas, tuo geriau
investuotojai ir vartotojai pradeda suvokti, kad toks deficitas ilgu laikotarpiu yra netvarus. Kažkas turi už tai sumokėti -
per aukštesnes palūkanas arba didesnius mokesčius. Antrepreneriai tampa nervingi ir mažina investicijas, vartotojai pradeda
mažiau vartoti ir daugiau taupyti. Todėl ekonomika lėtėja ir prarandamos darbo vietos. Kuo biudžetas labiau “raudonuoja”, tuo
Ricardo efektas stipresnis ir tuo labiau svaresnis už Keyneso deficitinio išlaidavimo argumentus. Todėl Stabilumo paktas tuo
pačiu yra ir Augimo paktas.
Ką reiškia šis mįslingas reiškinys, kitaip dar vadinamas „Ricardo ekvivalentiškumo principu“ arba „Barro-Ricardo ekvivalentiškumu“? Ricardo ekvivalentiškumo principas teigia, kad nėra skirtumo, kaip šalis finansuojama - skolinantis ar didinant mokesčius. Jei valstybės išlaidos didinamos skolinantis, tai piliečiai linkę prisitaikyti ir pradeda taupyti rengdamiesi būsimiems mokesčiams, taip kompensuodami valstybės išlaidas, todėl visuminė paklausa nekinta. Tokiu būdu apmokestinimas ir skolinimasis turi tą patį efektą ekonomikai. Iš pirmo žvilgsnio skamba paradoksaliai: valstybės išlaidavimas gali paskatinti kitų ekonominių veikėjų - verslo ir piliečių taupymą.
Tiesa, šis, kaip nemaža ekonomikos principų, galioja tada, jei darome prielaidą, kad ekonomikos veikėjai yra racionalūs ir sugeba tiksliai prognozuoti.
Pats D.Ricardo abejojo tokio principo veikimu tikrovėje, tad tiksliau būtų jį vadinti hipoteze - vieni empiriniai tyrimai patvirtina ją veikiant, kiti tyrimai - neigia. Bet sutinkama dėl vieno - „principas“ nėra universalus.
Ricardo veikale „Esė apie finansavimo sistemą“ (Essay on the Funding System) svarsto apie valstybės padengimo arba amortizacinio fondo (sinking fund) išlaikymą - kokiu būdu jį geriau finansuoti: didinant mokesčius ar skolininantis?
„Esė apie finansavimo sistemą“ - detali britų padengimo fondo, įsteigto britų premjero Williamo Pitto Jaunesniojo 1786-aisiais (tuo metu daugiausia lėšų reikėdavo maištingoms Amerikos kolonijoms malšinti), istorijos ir veikimo principų apžvalga. Padengimo fondas buvo skirtas kaupti biudžeto perteklių, jį investuoti ir taip kaupti finansus skoloms ir nenumatytoms išlaidoms (daugiausia karui), idant šalis staiga nebūtų išsekinta ekonomiškai. Arba D.Ricardo žodžiais tariant:
and to prevent its rapid increase during war.
Padengimo fondas sukurtas mažinti nacionalinę skolą esant taikai ir užkirsti kelią skolos staigiam
didėjimui karo metu.
Svarstydamas apie geriausius šio fondo finansavimo būdus D.Ricardo rašo:
of the modes; for twenty millions in one payment [or] one million per
annum for ever…
…ekonomikos atžvilgiu, nėra jokio skirtumo nė viename iš būdų; (mokėti) 20 milijonų
vienu mokėjimu ar vieną milijoną per metus nuolat…
Ricardo ekvivalentiškumo principas teigia, kad vyriausybės pastangos paveikti visuminę paklausą naudojant fiskalinę politiką yra neveiksmingos. Keinsininkai mano atvirkščiai - klasikinės keinsiškosios politikos požiūriu, skolinimusi finansuotas mokesčių mažinimas skatina visuminę paklausą.
Kai kurie ekonomistai - Janet Yellen, galimu Ricardo efekto pavyzdžiu laiko Japoniją, kurioje biudžeto deficitas ir vyriausybės išlaidavimas nepaskatino ekonomikos atsigavimo. Kiti, pavyzdžiui, neokeinsininkas Paul Krugman mano kitaip.
Šiuo metu Ricardo efekto veikimui patikrinti turbūt geriausia stebėti jo gimtąją šalį - pagal finansų ministro Alistair Darling planą, po finansinės šalies gelbėjimo programos ir laikinai mažintų mokesčių, mokesčiai bus didinami. Ir čia.
Atliktas vienas įdomus tyrimas, parodantis Ricardo efekto veikimą (Fiscal policies, the current account and Ricardian equivalence), bet tik tam tikromis aplinkybėmis. Aptikta, kad nedidelio ir vidutinio įsisiskolinimo šalyse (iki 44 proc. BVP) fiskalinio deficito padidėjimas lemia didesnį einamosios sąskaitos deficitą (t.y. didesnį vartojimą). Vidutinio ir didelio įsiskolinimo šalyse, skolai siekiant tarp 44 ir 90 proc. BVP, šis ryšys vis dar yra, bet nežymus. Labai įsiskolinusiose šalyse - virš 90 proc. BVP, ryšio nėra - fiskalinio deficito augimas nebeturi poveikio einamosios sąskaitos deficito augimui. Galima daryti prielaidą, kad vartotojai pradėjo taupyti ir tapo ricardiškaisiais - biudžeto deficitas nebeturėjo įtakos einamosios sąskaitos augimui (vartojimui).
Ricardo efektas itin svarbus tampa kritiniais valstybės ekonomikai atvejais (ne atsitiktinai J.C. Trichet jį neseniai prisiminė). Bet kodėl ECB vadovas prikišamai nurodo į tokį principą, netgi ne principą, o hipotezę?
Vertėtų geriau įsiskaityti - Trichet beveik visur kalba apie per didelį išlaidavimą. Tai labai svarbu. Išvada tokia - aklai besiremiant keinsiškuoju išlaidavimo ir ekonomikos gaivinimo principu (IS-LM modeliu) gali tekti „susipažinti“ su rikardiškuoju efektu.
Ikikrizinės Lietuvos padėtis rodo, kad Ricardo efekto niekas net nesapnavo - socialdemokratai (ekskomunistai) išlaidavo, lengvatų ir užsienio kreditų skatinamas vartojimas vyko veik nevaržomai. Dabar dėl mokesčių didinimo būtinybės nebesiginčijama. Tik ar neatsitiks paradoksas - didesnis apmokestinimas krizės metu paskatins didesnį taupymą.
Ir dar: svarstant apie Ricardo efektą dažnai kalbama ne apie vieną ir tą patį: viena, kai ginčijamasi dėl istorinės hipotezės apie valstybės mokesčių ir skolinimosi politikos ekvivalentiškumą, antra - apie pernelyg didelį valstybės išlaidavimą, sukeliantį Ricardo efektą.
